Vilniaus pedagoginis universitetas

fizinius pratimus klasifikavo ir pedagoginiu pagrindu: atsižvelgė į mokyklos paskirtį, interesus ir

mokinių amžių. Jis į savo pedagoginę gimnastikos sistemą įtraukė tik tuos pratimus, kurie leido

tobulinti bendrą fizinį pasirengimą. P. Lesgaftas buvo prieš gimnastikos specializaciją: pratimų

atlikimą ant prietaisų, akrobatiką, nes manė, kad jie nelabai efektyviai ugdo vaikus fiziškai. Tai,

aišku, buvo kraštutinumas.

Būtina pažymėti šiuos P. Lesgafto sistemos metodinius ypatumus, kurie apibūdina ją kaip

gimnastikos sistemą:

1. Fizinis ugdymas yra visapusis harmoningos asmenybės auklėjimas, o ne tik įgūdžių

formavimas bei sportinių rezultatų siekimas.

2. Parenkami pratimai turi atitikti keliamus reikalavimus, žmogaus funkcines galimybes,

pedagoginius reikalavimus. Negalima versti jauną žmogų prisitaikyti prie prietaisų.

3. Rengiant priemones reikia griežtai atsižvelgti į besimankštinančiųjų amžių.

4. Būtina laikytis laipsniškumo ir nuoseklumo principų. Jų nesilaikymas žalingas sveikatai.

5. Parinkti pratimai turi būti aptinkami buityje.

6. Fizinis ugdymas turi būti glaudžiai susijęs su protiniu ir doroviniu ugdymu. Svarbu, kad

besimankštinantieji suprastų pratimų esmę. Todėl geriausia yra aiškinti, o ne rodyti. Pagal  P. Lesgaftą,

turėjo būti daroma taip:

1. Atlikdamas paprastus judesius, vaikas analizuoja ir lygina juos pats. Todėl pratimai turi būti

atlikti paaiškinus, o ne parodžius. 2. Vaikas mokosi laipsniškai įveikti vis sunkesnes kliūtis (sunkinami

9

2.

2.

2.

2.

2.

 GIMNASTIK

 GIMNASTIK

 GIMNASTIK

 GIMNASTIK

 GIMNASTIKOS FORMOS

OS FORMOS

OS FORMOS

OS FORMOS

OS FORMOS

Gimnastika skirstoma į tris pagrindines grupes pagal jų kryptingumą ir  uždavinius. Pirmajai

grupei priklauso lavinamosios krypties gimnastika: bendroji, higieninė, atletinė gimnastika, aerobika.

Antrąją grupę apima sportinės krypties gimnastika: sportinė (vyrų ir moterų), meninė (tik moterys)

gimnastika, sportinė akrobatika, sportinė aerobika, šuoliai ant batuto. Trečiajai grupei priskiriama

taikomosios krypties gimnastika: profesinė taikomoji, sportinė taikomoji, gydomoji.

2.1. Lavinamosios krypties gimnastika

2.1. Lavinamosios krypties gimnastika

2.1. Lavinamosios krypties gimnastika

2.1. Lavinamosios krypties gimnastika

2.1. Lavinamosios krypties gimnastika

Pirmosios grupės gimnastikos formos taikomos harmoningam fiziniam ugdymui, sveikatos

stiprinimui, judėjimo funkcijos tobulinimui. Bendroji gimnastika plačiai taikoma visų amžiaus grupių

žmonių bendram fiziniam lavinimui. Taikomos įvairios priemonės: tai elementarūs bendrieji pratimai,

nesudėtingi akrobatikos pratimai, nesudėtingi pratimai ant prietaisų, judrieji žaidimai, šokių judesiai.

Taip pat gali būti naudojami ir meninės gimnastikos įrankiai. Pasaulyje jau gana seniai vyksta

bendrosios gimnastikos festivaliai, jie dar vadinami gimnestradomis. Jų metu vyksta įvairūs

pasirodymai. Dalyvių amžius nėra ribojamas, taip pat nėra kokių specialių reikalavimų. Vienas iš

pagrindinių reikalavimų yra tik pasirodymui skirto laiko limitas (iki 10 min.).

Higieninės gimnastikos pagrindinė paskirtis yra organizmo vegetacinių funkcijų aktyvinimas,

sveikatos stiprinimas. Taikomi įvairūs bendrieji pratimai ir grūdinimosi procedūros. Tai elementari

rytinė mankšta. Mankštintis galima individualiai ir grupėmis. Atletinės gimnastikos pagrindinis tikslas

– sveikatos stiprinimas,  gerinant  atskiras fizines ypatybes. Taikomos įvairios priemonės: tai įvairūs

svarmenys, prietaisai, taip pat gimnastikos prietaisai. Lavinamos įvairios raumenų grupės.

Aerobika. „Aerobikos“ terminas nusako organizme vykstančių procesų esmę. Srautiniu metodu

palyginti dideliu tempu (120–130 judesių per minutę) ir didele judesių trukme (30–45 min.) atliekami

pratimai teigiamai veikia širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Pagal poveikį organizmui

aerobika prilygsta bėgimui, slidinėjimui, dviračių sportui, kur sunaudojama ypač daug deguonies ir

padidėja organizmo aerobinės galimybės. Sveikatingumui gerinti dabar dažniausiai taikomos šios

aerobikos rūšys: aukšto, žemo intensyvumo, kombinuotoji aerobika, „Reebok step“, kūno dizaino,

„Fank“ aerobika. Jos skiriasi intensyvumu, pratimų turiniu, kombinacijų, serijų sudarymo ypatumais

bei vedimo metodika. Tačiau visas jas sieja tai, kad pratimai atliekami srautiniu būdu ir pagal ritmišką

muziką.

Dabar yra žinoma įvairios krypties aerobikos: 1. Sidnės Rom (Vokietija) treniruočių programos

pagrindą sudaro gimnastikos pratimai; Marlenos Šarel (Vokietija) programos – šokio elementai. Abi

programas sudaro dažnas šuoliukų ir bėgimų serijų kartojimas (nuo 6 iki 15 min.). Vokiečių specialistų

nuomone, tikslingiausia lavinti atskiras raumenų grupes, gerinančias sportuojančiųjų figūras, atskirais

pratimais šalinti jų trūkumus.

2. Meri (Jugoslavija) programa sudaryta iš trijų dalių: A, B ir kombinuotos A+B. Kiekviena jų

sudaryta iš septynių pagrindinių pratimų grupių, į kurias įeina 30–50 pratimų. Treniruotė trunka 40–

50 min. Sportuojantieji pratimus atlieka sparčiu tempu ir skiria pakankamai dėmesio dietai. 3. Džeinė

Fonda (Amerika) sukūrė atletinės pakraipos sistemą, skirtą gerai fiziškai treniruotiems žmonėms.

Pratimai skirti fizinėms ypatybėms lavinti,  jie atliekami daug kartų ir gana didele judesių amplitude.

2.2. Sportinës krypties gimnastika

2.2. Sportinës krypties gimnastika

2.2. Sportinës krypties gimnastika

2.2. Sportinës krypties gimnastika

2.2. Sportinës krypties gimnastika

Sportinė gimnastika

Sportinė gimnastika, kaip šiuolaikinė sporto šaka, susiformavo prieš 100–120 metų. Sportinė

gimnastika susiformavo iš bendrosios gimnastikos. XIX–XX a. susiformavo daug naujų sporto šakų.

10

Buvo pradėtos organizuoti įvairios tarptautinės varžybos. Tada ir pradėjo aktyviai plėtotis įvairios

sporto šakos. Gimnastika keitėsi ir tobulėjo. Ypač didelių poslinkių įvyko Vokietijoje diegiant jų

„turnen“ sistemą ir „sakalų“ gimnastiką Čekijoje. 1862 m. Čekijoje buvo įkurta gimnastikos draugija

„Sakalai“. Jie savo pirmųjų metų jubiliejui paminėti organizavo pirmąsias sportinės gimnastikos

varžybas.

1861 m. buvo įkurta Tarptautinė gimnastikos federacija (FIG), kuri pradėjo vadovauti tarptautiniam

sportinės gimnastikos gyvenimui. Vėliau tarptautines varžybas ėmėsi organizuoti ir Olimpinis komitetas

(1894). Gimnastika buvo įtraukta į pirmųjų Olimpinių žaidynių 1896 m. varžybų programą ir tapo

olimpine sporto šaka.  Dabar tarptautinė gimnastikos federacija (FIG) jungia septynias sporto šakas:

sportinę vyrų, moterų, meninę gimnastiką, sportinę akrobatiką, sportinę aerobiką, šuolius ant batuto,

bendrąją gimnastiką. Tarptautinė gimnastikos federacija suvaidino didelį vaidmenį plėtojant gimnastiką

pasaulyje. Iš pradžių varžybos vykdavo tik nacionalinėse federacijose, o vėliau buvo organizuojamos

ir tarptautinės varžybos. Jau reguliariai buvo organizuojami pasaulio čempionatai, nors iš pradžių jie

vadinosi tarptautiniais turnyrais. 1903 m. Antverpene (Belgijoje) buvo organizuotos pirmos tokios

varžybos. Vėliau tos varžybos vadinosi konkursais. Iš pradžių pasaulio pirmenybės vyko kas dveji

metai (1903–1913 – 6 kartus), o vėliau po pertraukos (trukdė Pirmasis pasaulinis karas), nuo 1922 m.

– kas ketveri metai. Pasaulio čempionatai vyksta kas dveji metai, o pasaulio taurės varžybos – kasmet.

Kas dveji metai vyksta įvairių žemynų jaunių ir suaugusiųjų čempionatai, pasaulio ir Europos sportinės

gimnastikos čempionatai.

FIG organizuoja ir vadinamąsias gimnestradas – įvairius pasirodymus daugelyje pasaulio

šalių. Pirmas toks pasirodymas buvo organizuotas 1953 m. Jame dalyvavo ne tik gimnastai, bet ir

meninės gimnastikos, akrobatikos atstovai. Dabar yra rengiami pasauliniai gimnestrados festivaliai,

kur gali dalyvauti visi norintieji ir net kitų sporto šakų atstovai.

Daug ir įvairių įvyko varžybų organizavimo sistemos pasikeitimų. Moterys pirmą kartą Olimpinėse

žaidynėse dalyvavo 1928 m., o pasaulio čempionate – 1938 m. Laikui bėgant iš varžybų programos

moterims buvo išbrauktas skersinis, vidutinio aukščio lygiagretės, arklys, žiedai siūbyje, komandiniai

laisvieji pratimai su įrankiais. Atsirado įvairiaaukštės lygiagretės, buomas. Nuo 1952 m., t.y. XV olimpinių

žaidynių vyrams, ir nuo 1958 m. XII pasaulio čempionato moterims susiformavo klasikinė gimnastikos

daugiakovė. Vyrai atliko 6 pratimus: laisvuosius pratimus, pratimus ant arklio, žiedų, atraminius šuolius,

pratimus ant lygiagrečių, skersinio. Moterys – 4 pratimus: atraminį šuolį, pratimus ant įvairiaaukščių

lygiagrečių, buomo, laisvuosius pratimus. Buvo tobulinamos ir varžybų taisyklės. Nuo 1958 m. jau buvo

nustatomi atskirų rungčių (prietaisų) nugalėtojai. Oficialiuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose

čempionatuose tiek vyrai, tiek moterys atliko privalomąsias ir savo kūrybos programas. Privalomąją

programą 4 metų ciklui sudarė taip pat Tarptautinė federacija. Vertindami privalomąją ir savos kūrybos

programą, teisėjai taikė 10 balų vertinimo sistemą. Dabar taikomos įvairios varžybų vedimo sistemos.

Visi pratimai suskirstyti į grupes pagal jų sudėtingumą, grupės žymimos atskirais simboliais (A, B, C, D, E,

super E). Pradinis vyrų atlikimo vertinimo balas – 8,6, moterų – 8,8. Maksimali balų suma, kuria sportininkai

gali būti vertinami, yra 10 balų. Už kiekvieno sudėtingo elemento ar jų junginių atlikimą pridedamas to

elemento (ar junginio) įvertinimo koeficientas. Taip surenkama maksimali 10 balų pradinė vertinimo

suma. Labai pasikeitė atraminio šuolio prietaisas. Atraminių šuolių arklį pakeitė stalas (nes primena jį).

Tai saugesnis prietaisas. Per jį šoka ir vyrai, ir moterys.

Sportinė akrobatika

Žodis akrobatas kilęs iš graikų kalbos žodžio akrobates, kuris reiškia „kylantis aukštyn“. Fiziniai

pratimai, vėliau pavadinti akrobatikos pratimais, atsirado jau senovėje. Tai įrodė archeologiniai

kasinėjimai senovės Graikijos teritorijoje XIX a. antroje pusėje. Kad akrobatikos pratimai jau buvo

atliekami Antikos laikais, įrodo senovės graikų poemos „Iliada“ ir „Odisėja“. Vienoje Odisėjo dainoje

yra sakoma, kad puotaujančius skambinant lyrai linksmino du vikrūs jaunuoliai atlikdami akrobatikos

pratimus. Senovės Graikijos teatre Aristofano komedijoje (IV a. pr. m. e.) buvo atliekami humoristiniai

numeriai su akrobatikos elementais. Jau tada senovės Graikijoje buvo gatvių klounų – mimų. Mimos

– tai liaudies komedija, vaizduojanti šiurkščias buitines scenas – įvairias peštynes, šokinėjimus.

Klounai savo pasirodymuose naudojo akrobatikos elementus.

Akrobatikos pratimai buvo žinomi ir senovės Egipte. Ant išlikusių indų šukių, vazų, freskose

matyti, kad jau tuo metu buvo daromi įvairus šuoliai nuo kojų ant rankų, stovėsenos ant galvos,

tilteliai, persivertimai atgal. Tokie pratimai buvo populiarūs tarp gyventojų. Tuo metu Kretoje kartu su

teatralizuotais spektakliais derliaus nuėmimo metu buvo daromi įvairūs akrobatikos pratimai. Tai

matyti Knoso freskose ant rastų išlikusių vazų.  Atlikus didžiuosius kasinėjimus XIX a. Spartoje, tarp

daugelio daiktų rastos dvi auksinės taurės, ant kurių pavaizduotos akrobatų figūros. Jie atlieka

akrobatikos pratimus, įsikibę į jaučio ragus. Tam reikėjo drąsos ir vikrumo. Žaidimuose dalyvaudavo

ne tik vyrai, bet ir moterys. Tokių archeologinių radinių aptikta ir pietų Indijoje, šiaurės Nigerijoje.

Senovės Romoje akrobatikos pratimus atlikdavo klajojantys artistai, dar vadinami „cirkuliariais“.

Jie vaikščiodavo virvėmis, žongliruodavo ir t.t. Viduramžiais akrobatika buvo prigesusi. Italijoje

atgimimo epochoje, Venecijos Respublikoje būdavo organizuojami „gyvosios architektūros“

konkursai. Senatas apdovanodavo prizais tas akrobatų grupes, kurios pastatydavo didžiausią

piramidę. Piramidžių aukštis siekdavo iki 9 metrų, o dalyvių skaičius jose – iki 30 žmonių. Viena iš

tokių piramidžių vaizduojama Frančesko Gvari paveiksle Luvre. Pirmoji knyga, kurioje aprašytas

11

akrobatikos pratimų panaudojimas fiziniam kūno lavinimui, buvo išleista XVI a. Tai J. Merkurialio

„Apie gimnastikos meną“. Kiek vėliau A. Tiukaras išleido knygą „Trys dialogai apie akrobatinius

šuolius pasisukant ore“. Šioje knygoje buvo aprašyta akrobatikos pratimų atlikimo technika. XVI a.

išėjo Strelio knyga „Akrobatika ir akrobatai“. Jis aprašė įvairius akrobatikos žanrus ir daugelio

akrobatikos elementų atlikimo techniką, nurodė atlikimo technikos klaidas, pateikė mokymo metodiką.

Akrobatika buvo populiari ir Rusijoje. Ten cirko artistai rodydavo įvairius akrobatikos triukus.

Pirmą kartą pasaulyje 1895 m. rusas J. Sosinas atliko dvigubą salto ant kilimo.

Jau XIX a. pastebimos dvi akrobatikos raidos kryptys: pirmoji – profesionalioji, cirkinė; antroji –

sportinė, mėgėjiška. Pirmoji kryptis – tai dabartinis cirkas, kai įvairiuose jo žanruose naudojami

akrobatikos elementai. Antroji kryptis – tai akrobatikos elementai, taikomi gimnastikos sistemoje ir

atskiruose akrobatų rateliuose (ypač Rusijoje). SSSR buvo organizuotos pirmosios akrobatikos

varžybos, vykdavo nedideli tarptautiniai turnyrai. Ir tiktai 1973 m. Maskvoje buvo įkurta Tarptautinė

akrobatikos federacija (M.F.S.A.). Ji organizuoja pasaulio ir Europos čempionatus. Sportinę akrobatiką

sudaro tokios rungtys: 1. Akrobatikos šuoliai ant akrobatikos takelio. Akrobatikos šuoliai, atliekami

ant akrobatikos tako (jo ilgis 30 m, plotis 1,5 m). 2. Porinė akrobatika. Ją sudaro moterų poros, vyrų

poros, mišrios poros. 3. Grupinė akrobatika – moterų trejetas, vyrų piramidė.

Meninė gimnastika

Meninė gimnastika – tai aciklinė, sudėtingos koordinacijos sporto šaka. Tai olimpinė sporto

šaka. Kaip ir sportinė gimnastika, ji pasižymi didele pratimų įvairove. Pratimai atliekami su įrankiais

(kamuoliu, lanku, kuokelėmis, kaspinu, šokdyne, skraiste) arba be jų. Pagrindiniai pratimų be įrankių

komponentai yra šie: pusiausvyra, bangos, mostai, atsilenkimai, sukiniai. Be šių komponentų, dar

įeina klasikinių šokių elementai, tautinių šokių elementai, istorinių-buitinių ir šiuolaikinių modernių

šokių elementai. Nemažą reikšmę turi akrobatikos elementai, kurie pagyvina kompoziciją. Ne mažiau

reikšminga ritmika, t.y. pratimai, kuriuose išryškėja judesių ir muzikos ryšys. Pratimus labai pagyvina

pantomimos elementai. Meninės gimnastikos pratimai – tai laisvas judėjimas aikštelėje, kartu atliekant

šokio, plastikos, pantomimos elementus, kurie suderinti su muzika ir judesiais, be įrankio ir su

įrankiais, taip pat supaprastinta akrobatika. Svarbus meninės gimnastikos aspektas – mokėti gerai

valdyti savo kūną atliekant judesius su įrankiais ir be jų. Ši sporto šaka labiausiai atitinka moteriškojo

prado reikalavimus: švelnumą, grakštumą, ritmo pajautimą. Meninė gimnastika ugdo taisyklingą ir

gražią laikyseną, sprendžia estetinio auklėjimo uždavinius. Svarbų vaidmenį meninėje gimnastikoje

vaidina lankstumas, judesių koordinacija, ritmo jutimas, artistiškumas ir muzikalumas.

Meninė gimnastika yra olimpinė sporto šaka. Varžybos būna individualios ir komandinės.

Nustatomi atskirų įrankių čempionai ir prizininkai, taip pat grupinio pratimo nugalėtojai.

Sportinė aerobika

Sportinė aerobika yra savarankiška sporto šaka. Vyksta šios sporto šakos Pasaulio ir Europos

čempionatai. Varžybose dalyvauja ir vyrai, ir moterys. Rengiamos vienetų (moterų ir vyrų), dvejetų ir

trejetų (vyrų, moterų ir mišrių), šešetų varžybos. Atlikimo sudėtingumas ir atlikimo meistriškumas

vertinamas balais. Aerobikoje atliekami pratimai taip pat yra suskirstyti į sudėtingumo grupes. Jų

atlikimui keliami įvairūs reikalavimai.  Pirmasis oficialus aerobikos čempionatas įvyko JAV 1984 m.

Pasaulio čempionatai rengiami nuo 1985 m., Europos – nuo 1987 m.

Šuoliai ant batuto

Šuoliai ant batuto kaip savarankiška sporto šaka atsirado JAV. Nuo 1954 m. JAV vykdomos

oficialios varžybos. Europoje šuoliai ant batuto pradėti kultivuoti 1957 m. 1964 m. buvo įkurta

Tarptautinė batuto sąjunga  (ITV). Sidnėjaus (2000 m.) olimpinėse žaidynėse šuoliai ant batuto

pirmą kartą buvo įtraukti į Olimpinių žaidynių programą. Varžybose dalyvauja moterys ir vyrai. Olimpinių

žaidynių programoje atliekami  individualūs, taip pat sinchroniniai šuoliai.

2.3. T

2.3. T

2.3. T

2.3. T

2.3. Taikomosios krypties gimnastika

aikomosios krypties gimnastika

aikomosios krypties gimnastika

aikomosios krypties gimnastika

aikomosios krypties gimnastika

Profesinė taikomoji gimnastika skirta įvairių profesijų žmonių specialiam pasirengimui.

Sportinės taikomosios gimnastikos treniruotės gerina bendrąjį fizinį, taip pat specialųjį įvairių

sporto šakų pasirengimą . Tai pagalbinė priemonė įvairaus meistriškumo sportininkams.

Įvairūs gimnastikos pratimai naudojant gimnastikos prietaisus padeda lavinti visas svarbiausias

žmogaus fizines ypatybes.

Gydomoji gimnastika

Gimnastikos pratimais gydomos įvairios kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, judėjimo aparato

ligos. Pratimai taikomi kompleksiniam gydymui. Pratybos gali vykti grupėmis ir individualiai, naudojant

specialius įrenginius, įrankius, jos gali būti organizuojamos įvairiomis gamtinėmis sąlygomis.

12

3.

3.

3.

3.

3.

GIMNASTIK

GIMNASTIK

GIMNASTIK

GIMNASTIK

GIMNASTIKOS

OS

OS

OS

OS

RUNGÈIØ MOK

RUNGÈIØ MOK

RUNGÈIØ MOK

RUNGÈIØ MOK

RUNGÈIØ MOKYMAS

YMAS

YMAS

YMAS

YMAS

3. 1.

3. 1.

3. 1.

3. 1.

3. 1. A k r o b a t i k a

A k r o b a t i k a

A k r o b a t i k a

A k r o b a t i k a

A k r o b a t i k a

Akrobatikos pratimai visapusiškai stiprina organizmą, lavina judesių koordinaciją, drąsą,

ryžtingumą, jėgą, greitį, judesių tikslumą, orientaciją erdvėje, skiepija subtiliausius pusiausvyros

pojūčius. Akrobatikos pratimai esti labai įvairūs, žadina emocijas. Jiems atlikti nereikia specialių

įrenginių, pakanka gimnastikos paklotų arba akrobatikos takelio. Šiuos pratimus gali atlikti įvairaus

amžiaus žmonės, akrobatika ypač naudinga vaikams. Sistemingai ją kultivuojant, tobulėja judėjimo

aparatas, gerėja funkcinis širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų darbas, didėja gyvybinė

plaučių talpa, stiprėja raumenys, lavėja koordinacija.

Akrobatikos pratimai skirstomi į tris grupes:

1. Akrobatikos šuoliai.

Tai pratimai, kuriems būdingas dalinis arba visiškas persivertimas per galvą (įvairūs salto,

persivertimai, kūlvirsčiai ir t.t.).

2. Balansavimas.

Tokiems pratimams būdingas pusiausvyros išlaikymas ant menčių, galvos, rankų, partnerio

laikymas, piramidės.

3. Įvairūs išmetimai.

Tai išmetimai laikant už riešų, dubens, kojų ir t.t., taisyklingai nušokant arba partnerį sugaunant.

Persiritimų mokymas

1. Iš atremties sėdint (galvą laikyti prie krūtinės, nugara išlenkta) persiristi atgal, atremtis

susilenkus ir vėl grįžti į pradinę padėtį.

2. Iš atremties tupint (galva prie krūtinės, nugara išlenkta) persiristi atgal (kojos sulenktos,

keliai prie krūtinės, rankos tiesios ant grindų) ir remiantis delnais persiristi pirmyn į atremtį tupint.

3. Iš atremties tupint ristis atgal, po to ristis pirmyn į atremtį tupint (nesiremiant rankomis).

Kūlvirstis pirmyn

1 pav.

Pradinė padėtis – atremtis tupint, keliai truputį praskėsti, rankomis remtis į grindis pečių plotyje

ir šiek tiek pirmyn (30–40 cm). Ištiesiant kojas ir perstatant rankas pirmyn 20–30 cm, perkelti kūno

svorį ant rankų, energingai atsispyrus kojomis ir nuleidus galvą prie krūtinės, pamažu sulenkiant

rankas, leisti kūnui suktis apie savo ašį, pritraukus kelius prie krūtinės (kojos sulenktos antroje

kūlvirsčio pirmyn pusėje), galva prie kelių (tarp kelių). Kai nugara paliečia paklotą, susiriesti, perimti

rankomis per blauzdų vidurį ir būti tokios padėties, kol kūnas persivers į padėtį tupint. Nugara

išlenkta. Atliekant kūlvirstį pirmyn, atkreipti dėmesį į tai, kad, perkėlus kūno svorį ant rankų, dubuo

nebūtų per aukštai, jis turi judėti pirmyn, o kojos sulenkiamos tik po atsispyrimo. Galva palenkiama

tik pradedant lenkti rankas. Rankos pradedamos lenkti tuo momentu, kai pasiekia vertikalią padėtį

13

su atremtimi. Būtina siekti, kad kūnas suktųsi švelniai, vienodai, bet gana energingai, ypač verčiantis

per galvą. Atkreipti dėmesį į taisyklingą susirietimą ir jo išlaikymą iki kūlvirsčio pabaigos. Kūlvirstį

baigti vėl pereinant į pradinę padėtį.

Mokymas

1. Kartoti persiritimus susirietus (pirmyn ir atgal – „kamuoliukas“) (2 pav.).

2 pav.

2.  Pradinė padėtis (toliau – pr. p.) – atremtis tupint rankomis remtis toliau (50–60 cm).  Ištiesiant

kojas perkelti kūno svorį ant rankų  (jų  nesulenkiant) į vertikalią padėtį. Priešingu judesiu grįžti į

pradinę padėtį.

3. Pr. p. – tupint rankos pirmyn. Ištiesiant kojas rankomis remtis ir pereiti į atremtį, stovint

susilenkus sulenktomis rankomis.

4. Iš atremties gulint kelti dubenį aukštyn (šliaužiant kojomis), lėtai sulenkiant rankas ir

palenkiant galvą, nusileisti ant sprando ir atlikti kūlvirstį pirmyn į padėtį sėdint (atlikti lėtai).

5. Tas pats, tik į atremtį tupint.

Būdingos klaidos

1. Silpnai atsispiriama kojomis, atsispiriama kojomis paeiliui, nepakankama sukimosi inercija.

Kartoti 1 pratimą.

2. Per anksti ir staigiai sulenkiamos rankos. Kartoti  4 pratimą.

3. Silpna ir nevienoda atremtis rankomis, todėl griūvama į šalį. Kartoti 3 pratimą.

4. Nepaimama rankomis už blauzdų ir neužbaigiamas kūlvirstis atremtyje tupint.

Kūlvirsčio pirmyn būdai

1. Iš atremties tupint kūlvirstis pirmyn į padėtį gulint.

2. Iš atremties tupint ant vienos kojos, kita atgal ant pirštų, kūlvirstis pirmyn.

3. Kūlvirstis pirmyn su posūkiu aplink (sukryžiavus kojas).

4. Iš atremties stovint kūlvirstis pirmyn.

5. Iš įtūpsto pirmyn kūlvirstis pirmyn.

6. Iš atremties klūpant kulvirstis pirmyn.

7. Iš atremties klūpant ant vieno kelio kita koja atgal, kūlvirstis pirmyn.

8. Iš atremties gulint kūlvirstis pirmyn.

9. Ilgas kūlvirstis pirmyn (3 pav.).

3 pav.

10. Kūlvirstis pirmyn, atsispiriant viena koja.

11. Kūlvirstis pirmyn, susikabinus už rankų su partneriu.

12. Įsibėgėjus polėkis-lėkimas.

13. Kūlvirstis per kliūtį.

14. Per stovėseną ant rankų kūlvirstis pirmyn.