Vilniaus pedagoginis universitetas

bet	1/9
Sana	01.10.2017
Hajmi	0.62 Mb.
	#16924

1 2 3 4 5 6 7 8 9

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Mindaugas KATINAS

GIMNASTIKA

Mokymo priemonė kūno kultūros

specialybės studentams

Vilnius, 2003

Redagavo Sigita Siniauskaitë

Maketavo Jurgita Dragûnaitë

Recenzentai:

doc. dr. A. Vilkas

doc. dr. I. Maliðauskas

Apsvarstyta:

Kûno kultûros teorijos katedroje 2003 03 14, posëdþio protokolo Nr. 10;

Gamtos mokslø tarybos posëdyje 2003 03 24, protokolo Nr. 20.

TURINYS

GIMNASTIKOS SPORTO ISTORINË APÞVALGA

1.1.

Gimnastikos iðtakos Antikoje

1.2.

Viduramþiø gimnastikos bruoþai

1.3.

Naujøjø ir naujausiø laikø gimnastikos raidos ypatumai

1.4.

Vokieèiø gimnastikos sistema

1.5.

Ðvedø gimnastikos sistema

1.6.

Prancûzø gimnastikos sistema

1.7.

„Sakalø“ gimnastikos sistema

1.8.

Mokyklinës gimnastikos sistemos

GIMNASTIKOS FORMOS

2.1.

Lavinamosios krypties gimnastika

2.2.

Sportinës krypties gimnastika

2.3.

Taikomosios krypties gimnastika

GIMNASTIKOS RUNGÈIØ MOKYMAS

3.1.

Akrobatika

3.2.

Þiedai

3.3.

Atraminiai ðuoliai

3.4.

Lygiagretës

3.5.

Ávairiaaukðtës lygiagretës

3.6.

Skersinis

3.7.

Arklys su rankenomis

3.8.

Buomas

3.9.

Sportinës gimnastikos varþybø organizavimas

GIMNASTIKA MOKYKLOJE

4.1.

Gimnastika mokyklinio amþiaus vaikø fizinio ugdymo sistemoje 43

4.1.1.

Jaunesnysis mokyklinis amþius (6–10 m.)

4.1.2.

Vidurinis mokyklinis amþius (11–16 m.)

4.1.3.

Vyresnysis mokyklinis amþinus (16–18 m.)

4.2.

Gimnastikos pratimø poveikis organizmui

4.3.

Gimnastikos pamoka

4.4.

Bendros þinios apie rikiuotæ

4.5.

Pratimø uþraðymo taisyklës

4.6.

Parengiamosios pamokos dalies pratimø schema

4.7.

Gimnastikos pamokos parengiamosios dalies planas

4.8.

Gimnastikos pamokos planas-konspektas

4.9.

Gimnastikos programa

FIZINIO PARENGTUMO TESTAI

PAGRINDINIØ TERMINØ ÞODYNAS

LITERATÛRA

. GIMNASTIKOS SPORTO

ISTORINË APÞVALGA

Žodis gimnastika kilęs iš graikų kalbos žodžio gimnos, kuris reiškia „nuogas, apnuogintas“.

Vieta, kurioje atliekami fiziniai pratimai, buvo vadinama gimnasia. Vėliau ji tapo mokykla. Čia jaunuoliai

atlikdavo fizinio lavinimo pratimus apsinuoginę ir basi. Vėliau atsirado terminas g i m n a s t i k a (VII

ar VI a. pr. m. e.). Gimnastika tapo fizinio ugdymo sistema, apėmusia daug ir įvairių disciplinų.

Pirmykštėje bendruomenėje fizinio lavinimo pratimų (mūsų supratimu) nebuvo. Buvo daroma

viskas, kas susieta su darbo veikla. Vaikai augo ir vystėsi natūraliai. Jie mėgdžiodavo suaugusių

žmonių, ypač medžiotojų, judesius, kurie buvo susieti su bėgimu, lipimu į medžius, įvairiausių kliūčių

įveikimu, ieties mėtymu ir t.t. Čia gimė daugelis pratimų, kurie naudojami šiandien. Norint įlipti į medį,

reikia tokių judesių, kaip lipimas į medį šakomis, užsikabinus kojomis (panašu į dabartinį skersinį),

įvairūs kybojimai, kliūčių įveikimas užsiverčiant, peršokimai remiantis rankomis. Vėliau šie pratimai

ir tapo pagrindu gimnastikai atsirasti.

1.1. Gimnastikos iðtakos Antikoje

Tikroji gimnastikos istorija prasideda vergvaldystės laikais. Labiausiai gimnastika suklestėjo

V–IV a. pr. m. e. antikinėje Eladoje, ypač Spartoje ir Atėnuose, bet gimnastikos kryptys tose valstybėse

buvo skirtingos. Jeigu Spartoje gimnastika buvo naudojama tik kariams rengti, tai Atėnuose ji buvo

svarbiausioji jauno žmogaus auklėjimo priemonė.

Iš pradžių sąvoka „gimnastika“ buvo universali. Ji apėmė įvairius fizinius pratimus, žaidimus,

šokius. Gimnastika Atėnuose, apie kurią rašė Platonas, buvo skirstoma į palestiką (čia įėjo lengvoji

atletika, sunkioji atletika, imtynės, fechtavimas, irklavimas) ir orchestiką. Orchestika dar buvo

suskaidyta į sferistiką (pratimai ir žaidimai su kamuoliu) ir iš esmės pačią orchestiką (kulto, kariniai-

sceniniai šokiai) bei kubistiką (akrobatikos pratimai). Orchestikoje vyravo plastikos, ritmikos, taip pat

raiškaus grožio šokio elementai, kurie vėliau buvo naudojami meninėje gimnastikoje, balete.

Kubistikos elementai, tokie kaip pratimai ant rankų, kūlvirsčiai, salto, pratimai ant virvės (taip pat

horizontalios), dabar atliekami akrobatikos ir sportinės gimnastikos varžybose. Romėnai nedaug

prisidėjo prie gimnastikos tobulinimo, bet jie pirmieji panaudojo pratimus ant medinio arklio mokydami

kavaleristus. Pirmasis, aprašęs pratimus ant medinio arklio ruošiant karius, buvo įžymus karvedys ir

istorikas Flavijus Vegecijus (IV m. e. a.).

1.2. Viduramþiø gimnastikos bruoþai

Žlugus vergovinei santvarkai ir iširus Romos imperijai, keitėsi pažiūra ir į kūno lavinimą.

Ankstyvojo feodalizmo laikais taip pat buvo skiriama nemažai dėmesio kūnui lavinti, nors religijos

atstovai tvirtino, kad tai nuodėmė. Tais laikais egzistavo riterių moralinis kodeksas, kuriame buvo

minimos riterio „septynios kilnios aistros“. Pagrindinė kario-raitelio „aistra“, be abejo, buvo jojimas.

Žmogus atlikdavo įvairius judesius jodamas ant arklio, surinkdavo daiktus nuo žemės, atlikdavo

įvairius šuolius stovėdamas ant arklio, posūkius balne. Manoma, jog įvaldyti šį meną buvo mokoma

ant medinio, tik vėliau ant gyvo arklio. Medinis arklys buvo gyvo arklio dydžio su galva ir uodega,

visais pakinktais. Vėliau pakinktai buvo pakeisti į du nedidelius lankus skersai arklio, kurie ilgainiui

tapo rankenomis. Taip buvo modernizuotas arklys, kuris išliko iki šių dienų. Tais laikais atliekami

pratimai ant arklio, įvairūs permojimai, mostai vėliau buvo daromi ant lygiagrečių, įvairios atremtys

ant skersinio. Jau tada atkreiptas dėmesys į vaikų ir jaunimo fizinį ugdymą. Prancūzų klasikas F.

Rablė (1483–1553) savo veikale „Gargantiua ir Pantagriuelis“ aprašo, kaip turi būti organizuojamas

fizinis vaikų lavinimas. Šioje knygoje pateikta ir daug praktinės medžiagos, įvairių pratimų aprašų

fizinio lavinimo pratyboms organizuoti. F. Rablė aprašo įvairius bendrojo lavinimo pratimus su įrankiais

(svoriais, lazdomis) ir be įrankių (čia ir kvėpavimo pratimai), įvairius lipimus (lazda, vertikalia kartimi),

vaikštinėjimą kojūkais, vaikščiojimą ant rankų, pasikėlimus jėga, kritimus, apsisukimus. Pažymima,

kad Pantagriuelio svitoje buvo žmogus, pravarde „gimnastas“, draugų labai gerbiamas. „Gimnastą“

gerbė ir pats Pantagriuelis už tai, kad jis buvo ne tik geras akrobatikos pratimų atlikėjas (atlikdavo

įvairius pratimus ant horizontalios karties (skersinio prototipas)), bet ir puikus pedagogas: ką mokėjo

pats, stengėsi išmokyti ir kitus.

1.3. Naujøjø ir naujausiøjø laikø gimnastikos raida

XVI a. antroje pusėje vėl pradedama daugiau kalbėti ir rašyti apie gimnastiką. Italų mokslininkas

Jeronimas Merkurialis (1530–1606) parašė traktatą „Gimnastikos menas“. Jis kvietė atgaivinti romėnų

paliestiką ir orchestiką. Iš dalies jam tai pavyko, bet daug pedagogų buvo ir priešingos nuomonės.

Gimnastiką populiarino Arkandželas Tukaras (1538–1616). Jis buvo karalių Karlo IX ir Henriko III

tarnas. A. Tukaras organizuodavo pasirodymus, demonstruodavo įvairius pratimus. 1599 m. Paryžiuje

jis išleido knygą „Trys dialogai apie akrobatinius šuolius pasisukant ore“. Įdomiausias antrasis

dialogas, kuriame aprašoma, kaip A.Tukaras klasifikuoja akrobatikos pratimus: 1) pratimai be

prietaisų; 2) pratimai panaudojant prietaisus (įrankius).

Pirmajai grupei priklauso: lankstumo pratimai – pasyvūs (padedant) ir aktyvūs (tiltelis, iš

stovėsenos ant rankų pereinant į tiltelį, kūlvirsčiai, įvairūs persivertimai, salto, salto pasisukant).

Antrajai grupei priklauso: pratimai per stalą (šuoliai ant stalo, šuoliai per stalą, šuoliai nuo tramplyno,

šuolis-lėkimas per 10 pastatytų žiedų). A. Tukaro veikalas pirmą kartą gimnastikos istorijoje

susistemino akrobatikos elementus. Šis jo darbas stimuliavo kitų veikalų atsiradimą. XVII a. didelį

indėlį į pedagogikos mokslą įnešė čekų mokslininkas Janas Komenskis (1592–1670). Jo veikale

„Didžioji didaktika“ nemažai vietos užėmė ir gimnastikos dėstymo metodika. J. Komenskis savo

darbuose daug dėmesio skyrė gimnastikos ir akrobatikos pratimų aprašui. Jie aprašomi knygoje

„Jutiminis pasaulis paveikslėliuose“. J. Komenskio darbai turėjo didelės reikšmės vėlesniųjų laikų

pedagogikos klasikams – Žanui Žakui Ruso (1712–1778) ir Johanui Pestalociui (1746–1827). Jie

abu skyrė nemažai dėmesio gimnastikai, ypač mokyklinei. J. Pestalocis sugalvojo įvairių pratimų

sąnariams lavinti. Tai rankų judesiai pirmyn, pasilenkimai pirmyn ir t.t.

XVIII a. pab.–XIX a. pr., kaip ir daugelyje mokslo sričių, vyko ir žinių apie fizinį ugdymą

sisteminimas. Pirmieji mokslininkai, kurie stengėsi sukurti griežtą gimnastikos sistemą, buvo

Gerhardas Fitas (1763–1836) ir Johanas Gutsas-Mutsas (1759–1839).

Niekas nebuvo surinkęs tiek daug medžiagos apie fizinį ugdymą kaip jie. J. Gutso-Mutso

knyga „Gimnastika jaunuomenei“ (1793 m.) buvo daugelį kartų išleista ne tik Vokietijoje, bet ir

užsienyje. J. Gutsas-Mutsas savo sistemoje naudojo tokius pratimus ir judesius, kurie dabar atliekami

tokiose sporto šakose kaip lengvoji atletika, fechtavimas, imtynės, taip pat tipiškus gimnastikos

pratimus: ėjimo pratimus, pratimus kūno laikysenai lavinti, ėjimą su pašokimais, spyruokliuojamąjį

ėjimą, šuolius ant vienos ir abiejų kojų, šuolius nuo paaukštinimo, šuolius per medinį arklį; jėgos

pratimus: svorio kėlimą, maišų pernešimą, virvės traukimą; pratimus ant horizontalios karties:

prisitraukimus, perėjimą rankomis kybant, pasikėlimus persivertimu, lipimą pasitelkiant kojas ir be jų

kartimi, virve, judančiomis kopėčiomis, su ilga ir trumpa šokdyne, gimnastikos šokius (šokių žingsniai),

pusiausvyros pratimus (ant grindų, vaikščiojimas kojūkais), įvairius balansavimus (lazdų laikymas),

akmenų mėtymą, lankstumo pratimus (šuoliai per lazdą, laikant už galų, įvairūs prisėdimai); raiðkios

kalbos lavinimo pratimus (garsusis skaitymas ir deklamavimas gryname ore).

1.4. V

1.4. Vokieèiø gimnastikos sistema

okieèiø gimnastikos sistema

Kiek vėliau iš J. Gutso-Mutso sistemos išaugo dvi gimnastikos mokyklos. Viena įsitvirtino Vokietijoje,

buvo pavadinta „Tumen“ vardu. Jos įkūrėjas – Fridrikas Liudvikas Janas (1778–1852). F. Janas manė,

jog ant prietaisų atliekami pratimai duoda didesnės naudos nei atliekami stovint. Jis savo gimnastiką

pavadino „turnkunst“ (vikrumo menas), o savo mokinius – turneriais. Vėliau vokiečių gimnastika vadinosi

trumpiau – „turnen“. F. Jano sistema buvo skirta fiziškai ugdyti vokiečių jaunimą. Sistemą sudarė 24

pratimų grupės: ėjimas (taip pat taisyklingos laikysenos pratimai), bėgimas, šuoliai, įvairūs šuoliai per

arklį, pusiausvyros pratimai (ant grindų, ant buomo), pratimai ant skersinio (kybojimai, atremtys, mostai,

apsisukimai, pasikėlimai jėga, pratimai, atliekami mojant), lipimas (vertikalia kartimi, virve, kopėčiomis),

mėtymai (akmenų, kamuolių), rutulio stūmimas, šaudymas iš lanko ir šautuvo, įvairūs pertempimai,

imtynės, šuoliai per riedantį lanką, šuoliai per virvutę, fechtavimas, plaukimas, jojimas, šokiai, rikiuotės

pratimai, akrobatika, čiuožimas. Dar buvo atliekami 6 gimnastikos žaidimai. Kita J. Gutso-Mutso sistemos

atšaka iš pradžių paplito į Danijoje, o vėliau Švedijoje. Peras Lingas (1776–1839) transformavo ją į

savitą gimnastikos sistemą. Taip buvo sukurta „švedų gimnastika“.

Šios dvi sistemos turi esminių skirtumų. F. Janas buvo gimnastikos ant prietaisų pradininkas

(šiuolaikinės sportinės gimnastikos prototipas). F. Janas manė, kad pratimai, atliekami ant prietaisų,

duoda daugiau naudos nei atliekami stovint. Vokiečių gimnastikos sistemos pagrindą sudarė

pagrindiniai pratimai ant skersinio, lygiagrečių, žiedų, arklio, ožio ir kitų prietaisų. P. Lingo sistemos

tikslas – propaguoti tokius gimnastikos pratimus, kurie geriausiai tinka sveikatai stiprinti.

1.5. Ðvedø gimnastikos sistema

XIX a. Napoleono užkariavimai sukėlė daug nerimo Švedijoje. Tada ir buvo nutarta ruošiant

armiją įvesti privalomas fechtavimo ir gimnastikos pratybas. Programai parengti buvo pakviestas

Peras Lingas, vieno Švedijos universiteto profesorius (1813 m. Stokholme buvo įsteigtas specialius

universitetas, kuriame P. Lingas ir sukūrė švedų gimnastikos sistemą). Jam atrodė, kad fiziniam

ugdymui turi būti naudojami tik tokie pratimai, kurie lavina kūną ir stiprina sveikatą. Švedų gimnastikos

sistemoje pagrindinę vietą užėmė statinės kūno padėtys. P. Lingas pirmą kartą fizinio ugdymo

sistemoje aiškiai išskyrė ir griežtai apibrėžė kūno statines padėtis ir jas užfiksavo.

I. Padėtys.

1. Pradinės ir galutinės, dar skirstomos į pagrindines (stovint, sėdint, gulint, ant kelių, kybant)

ir išvestines (stovint kojomis žergtai, sėdint „turkiškai“, gulint ant krūtinės).

2. Tarpinės, dar skirstomos į tarpines fiksuotas (gulint tarp pradinės ir baigiamosios).

II. Kūno judėjimo būdai: įvairūs kojų judesiai, judesiai kybant, pusiausvyra, judesiai pečių

juostai, judesiai nugaros ir sprando, pilvo raumenims lavinti, įvairūs judesiai į šalis, ėjimas. Šuoliuojant

atliekami kvėpavimo pratimai.

P. Lingo sistemą toliau tobulino jo sūnus Jalminas Lingas. Jis sukūrė švedų gimnastikos

pamokos sistemą iš 16 dalių, kurių eiliškumo negalima keisti.

1. Grupės išrikiavimas pratybų pradžiai.

2. Parengiamieji pratimai kojoms.

3. Stuburo tempimo pratimai, kūno laikysenos ištaisymo pratimai.

4. Prisitraukimai kybant.

5. Pusiausvyros pratimai.

6. Ėjimas su pašokimais.

7. Pratimai pečių, sprando, nugaros raumenims lavinti.

8. Pratimai pilvo raumenims lavinti.

9. Pratimai su pasilenkimais į šalis.

10. Pratimai kojų raumenims lavinti per pamoką.

11. Prisitraukimai antrą kartą.

12. Pratimai kojų raumenims lavinti.

13. Šuoliai.

14. Pratimai kojų raumenims lavinti.

15. Kvėpavimo pratimai.

16. Pamokos pabaiga.

Šios sistemos autoriai manė, kad toks pratimų cikliškumas geriausiai tobulina visų kūno dalių

raumenis. Kad būtų galima tiksliau reguliuoti krūvius, jis panaudojo kai kuriuos prietaisus, kurie

naudojami ir dabar (gimnastikos sienelės, arklys, stalas šuoliams ir kt.), tačiau neatsisakė ir įprastų

prietaisų (arklio, virvių, kopėčių). Švedų gimnastikos turinys nepriklausė nuo prietaisų formos.

Prietaisai tik palengvino atlikti pamokos plane numatytus pratimus. Tokia schema turėjo ir trūkumų.

Ji neleido pedagogui rodyti iniciatyvos, tad pamokos buvo vienodos, nebuvo atsižvelgiama į

besimankštinančiųjų amžių. Nepaisant šių trūkumų, švedų gimnastika buvo populiari daugelyje

šalių. Ji išsiskyrė iš kitų gimnastikos krypčių pasaulyje specialia pamokos vedimo schema, dideliu

pratimų pasirinkimu, metodiniais nurodymais, vedant užsiėmimus, higienos reikalavimais.

Tiktai XIX a. pab. šią sistemą sukritikavo Piotras Lesgafas – Rusijoje, Žoržas Demeni –

Prancūzijoje.

1.6. Prancûzø gimnastikos sistema

Tuo pačiu metu buvo sukurta ir prancūzų gimnastikos sistema. Jos pradininkas – Napoleono

armijos pulkininkas Frančeskas Amorosas (1770–1848). Jo siūloma gimnastikos sistema buvo skirta

daugiausia tik armijai. F. Amorosas, gyvendamas Madride, susipažino su vokiečių gimnastika ir ją

dėstė. Jis, kaip karininkas, sukūrė tokią sistemą, kuri padėtų ruošti kareivius armijai. 1817 m. įkūrė

gimnastikos mokyklą, kurioje mokėsi gvardijos pulkų karininkai, o vėliau ir kitų armijos dalių kareiviai.

Jis eksperimentavo, pasirinkdamas įvairius gimnastikos pratimus, kol galiausiai sudarė savo sistemą.

Per pratybas formavo tokius įgūdžius, kurie buvo reikalingi buityje ir ypač karo sąlygomis. F. Amorosas

manė, jog svarbiausia yra ėjimas ir bėgimas įveikiant kliūtis, įvairūs šuoliai su šautuvu ir remiantis

kartimi, lipimas, šliaužimas, svorio pernešimas, plaukimas ir nėrimas su ginklu ir be jo, akrobatikos

pratimai. Gimnastikos pratybose naudojo parengiamuosius pratimus, atliekamus pagal muziką,

šokius. F. Amorosas per pratybas netaikė jokios schemos, o tik nustatydavo bendrus principus, kurių

reikėdavo laikytis. F. Amoroso sukurta sistema buvo naudojama ir kitose šalyse, bet tik armijoje.

F. Janas, P. Lingas ir F. Amorosas padėjo pagrindus nacionalinėms gimnastikos sistemoms,

kurios viena nuo kitos skyrėsi kryptingumu. Vokiečių gimnastika buvo atletinė, švedų – higieninė,

prancūzų – taikomoji.

1.7. „Sakalø“ gimnastikos sistema

Didžiausias nuopelnas tobulinant sportinę gimnastiką tenka „sakalų“ gimnastikai. Šis judėjimas

prasidėjo Čekijoje XIX a. antroje pusėje. „Sakalų“ gimnastikos sistemos kūrėjas yra Prahos

universiteto estetikos profesorius Miroslavas Tiršas (1832–1884). Jis stengėsi sukurti tokią sistemą,

kuri skatintų jaunimą (abiejų lyčių) praktikuoti gimnastiką nuo pat mažens. Savo metodika gimnastika

buvo artima vokiečių gimnastikai, bet turėjo ir skirtumų. Juos, matyt, lėmė M. Tiršo filosofinės bei

estetinės pažiūros. Profesorius stengėsi visiems judesiams suteikti tokią formą, kad atliekami pratimai

keltų didelį pasitenkinimą ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams.

„Sakalų“ gimnastikos sistemos pratimai suskirstyti į 4 skyrius.

Pirmas skyrius – tai laisvieji pratimai (vietoje, grožio, judėjimo, ėjimo, lengvo bėgimo, tvarkos,

rikiuotės, šokių ir plaukimas).

Antras skyrius – pratimai su įrankiais, svarmenimis, lazdomis, kuokelėmis, kamuoliais,

vėliavėlėmis, lankais ir ant prietaisų (ožio, arklio, stalo, buomo, lygiagrečių, skersinio).

Trečias skyrius – masiniai pratimai: piramidės, mankštos pratimai, gimnastikos žaidimai.

Ketvirtas skyrius – koviniai pratimai: kumštynės, imtynės, fechtavimas (pagaliais, durtuvais).

M. Tiršas nenaudojo tokių pratimų, kurie jam atrodė negražūs, nors gal ir buvo naudingi. Tai

pratimai, neturintys aiškios formos.

„Sakalų“ pratimai buvo atliekami įtemptais, ištiestais kojų pirštais, daugiausia dėmesio skiriama

pratimų atlikimo grožiui. Taip pat buvo vertinamas šuolių per ožį ar stalą atlikimo tikslumas ir grožis.

Pratimų kompleksai (kombinacijos) buvo atliekami ir ant kitų prietaisų. Gimnastikos žaidimai buvo

panašūs į judriuosius žaidimus. Pratimai buvo atliekami gražiai, todėl „sakalų“ gimnastika tapo

labai populiari užsienyje.

1.8. Mokyklinës gimnastikos sistemos

Nė viena iš minėtų sistemų nebuvo specialiai skirta vaikų fiziniam ugdymui. Šių sistemų kūrėjai

neatsižvelgė į vaikų amžiaus ypatumus, nors tos sistemos ir buvo naudojamos pamokose su vaikais.

Pirmasis, bandęs sukurti mokyklinę gimnastikos sistemą, buvo Adolfas Špicas (1810–1853). Jis

norėjo savo tėvynainio F. Jano sistemą pritaikyti vaikų ir paauglių fiziniam ugdymui. 1840 m. A.

Špicas išleido knygą „Mokymas apie „turnen“ meną“. Jis tvirtino, kad vaikai turi gerai žinoti, kas

vyksta organizme atliekant pratimus, taip pat palaipsniui išmokti vis sudėtingesnių judesių. A. Špicas

fizinio ugdymo pratimus suskirstė į 4 grupes pagal amžių (nuo 6 iki 18 metų) ir susistemino taip:

tvarkos pratimai, laisvieji pratimai, ištvermės pratimai (ėjimas, bėgimas), įvairios lenktynės,

pusiausvyros pratimai ant lentų, horizontalios karties, buomo, kojūkų, pratimai su šokdynėmis (šuoliai

per griovį, į gylį, nuo išmetamo tiltelio), šuoliai per ožį, kybojimo pratimai (ant horizontalių kopėčių,

horizontalių karčių, skersinio), pratimai kybant ir atremtyje (lipimas, šliaužimas, pratimai ant sūpynių,

ant judančių žiedų), įvairūs pernešimai, mėtymas ir gaudymas, žaidimai, ekskursijos ir žygiai,

mokyklinės šventės, plaukimas, maudymasis, dainavimas, atliekant pratimus. Tobulindamas

gimnastikos metodiką, A. Špicas pradėjo naudoti prietaisų kompleksus. Jis buvo tvarkos pratimų

pradininkas mokykloje.

Vokiečių, švedų, „sakalų“ gimnastika buvo plėtojama ir Rusijoje. Pirmasis mokslininkas,

sukritikavęs vokiečių, taip pat ir švedų gimnastiką už jų mokslinį nepagrindimą, buvo įžymus anatomas,

fiziologas ir pedagogas Piotras Lesgaftas (1837–1909). Lesgaftas sukūrė savo vaikų fizinio ugdymo

sistemą. Ji ir vadinama P. Lesgafto pedagogine gimnastika. Pedagoginis gimnastikos kryptingumas

vyravo visur – pamokos tiksluose ir uždaviniuose, turinyje, priemonėse ir metoduose. Mokslininkas

Download 0.62 Mb.

Do'stlaringiz bilan baham:

1 2 3 4 5 6 7 8 9