Vilniaus pedagoginis universitetas

pagal lengvesnę programą. Joje nurodoma, kokie yra reikalavimai pagal amžiaus grupes, ant įvairių

prietaisų atskiri reikalavimai mergaitėms ir berniukams.

Varžybų nuostatai

Varžybų nuostatai, patvirtinti organizatorių, yra pagrindinis dokumentas, pagal kurį rengiamos

ir vedamos varžybos. Varžybų nuostatai yra išsiuntinėjami įvairioms organizacijoms bei kolektyvams

(mokykloms, klasėms, klubams). Nuostatuose yra nurodoma:

1. Varžybų tikslas ir uždaviniai.

2. Varžybų vieta ir laikas.

3. Varžybų organizatoriai, dalyvių aprūpinimas.

4. Varžybų programa.

5. Varžybų dalyviai, dalyvių apdovanojimas.

6. Nugalėtojų nustatymas.

Varžybų parengimas ir pačios varžybos

Visą parengiamąjį darbą galima skirstyti į tris etapus.

I etapas. Nustatomas varžybų laikas, mastas ir vieta. Paskiriama teisėjų kolegija ir vyriausiasis

teisėjas. Vyriausiasis varžybų teisėjas parengia varžybų planą (sudaro varžybų kalendorių pagal

dienas, suskirsto dalyvius į pamainas, jei daug dalyvių, sudaro varžybų grafiką).

II etapas. Tikslinamas varžybų grafikas. Čia svarbiausias darbas – prietaisų paruošimas. Patikrinama,

ar prietaisai patikimi. Paruošiamos teisėjų ir sekretoriato vietos. Už prietaisų paruošimą yra atsakingas

varžybų komendantas. Varžybose būtinai turi būti gydytojas. Traukiami burtai pratimų ant prietaisų eilei

sudaryti. Paskiriamos teisėjų brigados prie prietaisų. Ruošiama galutinė rezultatų lentelė.

III etapas. Varžybų rengimas. Vyriausiasis teisėjas organizuoja teisėjų pasitarimą prieš varžybas.

Varžybų atidarymas. Varžybų rezultatų skelbimas. Nugalėtojų ir prizininkų apdovanojimas. Varžybų

uždarymas.

43

4. 

4. 

4. 

4. 

4. 

GIMNASTIKA MOK

GIMNASTIKA MOK

GIMNASTIKA MOK

GIMNASTIKA MOK

GIMNASTIKA MOKYKL

YKL

YKL

YKL

YKLOJE

OJE

OJE

OJE

OJE

4. 1.

4. 1.

4. 1.

4. 1.

4. 1. G i m n a s t i k a   m o k y k l i n i o   a m þ i a u s

G i m n a s t i k a   m o k y k l i n i o   a m þ i a u s

G i m n a s t i k a   m o k y k l i n i o   a m þ i a u s

G i m n a s t i k a   m o k y k l i n i o   a m þ i a u s

G i m n a s t i k a   m o k y k l i n i o   a m þ i a u s

v a i k ø   f i z i n i o   u g d y m o   s i s t e m o j e

v a i k ø   f i z i n i o   u g d y m o   s i s t e m o j e

v a i k ø   f i z i n i o   u g d y m o   s i s t e m o j e

v a i k ø   f i z i n i o   u g d y m o   s i s t e m o j e

v a i k ø   f i z i n i o   u g d y m o   s i s t e m o j e

Gimnastika yra viena iš pagrindinių fizinio ugdymo priemonių mokykloje. Ji skirta vaikų fizinėms

ypatybėms lavinti, jų sveikatai stiprinti. Todėl, norint tinkamai organizuoti gimnastikos pratybas,

būtina atsižvelgti į vaikų ir paauglių amžiaus ypatumus. Kiekvienas vaikų amžiaus tarpsnis turi savo

morfologinių-funkcinių ypatumų. Morfologiniai ir funkciniai rodikliai yra glaudžiai susiję ir daugiausia

nulemia vaikų ir paauglių judėjimo galimybes. Atsižvelgiant į vaikų amžiaus ypatumus, yra parenkami

tokie metodai ir priemonės, labiausiai prieinami šio amžiaus vaikams.

Mokslininkų pateikta mokinių amžiaus periodizacija skirstoma į tris etapus:

I. Jaunesnysis mokyklinis amžius (6–10 m.).

II. Vidurinysis mokyklinis amžius (11–16 m.).

III. Vyresnysis mokyklinis amžius (16–18 m.).

Šio amžiaus vaikams būdingas intensyvus augimas ir funkcijų tobulėjimas. Vaikų raumenys

yra elastingi, todėl vaikai gali atlikti didelės amplitudės judesius. Bet lankstumo pratimus jie atlieka

atitinkamai pagal savo raumenų jėgą. Per didelis raumenų ir raiščių įtempimas silpnina juos ir gali

pakenkti taisyklingai kūno laikysenai, todėl šiuo periodu labai svarbu lavinti liemens raumenis, nes

kūno laikysena dar nestabili. Labai svarbu  lavinti kojų raumenis, ypač tuos, kurie reguliuoja pėdos

darbą, nes tai svarbu einant, bėgant, šuoliuojant ir pilnapadiškumo profilaktikai. Pėdos kaulai visiškai

sukaulėja tik 16–18 m.

4. 1. 1.  J a u n e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1. 1.  J a u n e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1. 1.  J a u n e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1. 1.  J a u n e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1. 1.  J a u n e s n y s i s   m o k y k l i n i s

   a m þ i u s   ( 6–1 0   m e t ø )

   a m þ i u s   ( 6–1 0   m e t ø )

   a m þ i u s   ( 6–1 0   m e t ø )

   a m þ i u s   ( 6–1 0   m e t ø )

   a m þ i u s   ( 6–1 0   m e t ø )

Šio amžiaus vaikų griaučiai gana elastingi, ypač stuburo srityje. Stuburo tarpslanksteliniai

diskai iki 14 metų dar nesukaulėja, dubens kaulai suauga 16–18 metais, todėl jaunesniojo amžiaus

vaikams negalima atlikti įvairių šuolių ant kieto pagrindo, šokti nuo aukštesnio negu 80 cm

paaukštinimo, taip pat ilgą laiką daryti pratimus stovint. Vaikų organizmas pasižymi mažu

ekonomiškumu, todėl jie greitai pavargsta. Šio amžiaus vaikams svarbu lavinti visas fizines ypatybes.

6–10 metų vaikams rekomenduojami šie pagrindinės gimnastikos pratimai: ėjimas, bėgimas,

lipimas nuožulnia plokštuma, ant gimnastikos sienelės, įvairūs lipimai, įvairūs perlipimai per kliūtis

iki 1 m aukščio, kamuolių gaudymas ir metimas į taikinį, kimštų kamuolių pernešimas, pusiausvyros

pratimai, šuoliai, akrobatikos pratimai (persiritimai, kūlvirsčiai, jų įvairūs nesudėtingi variantai,

stovėsenos ant menčių, ant galvos (palaikant)).

Mokant šio amžiaus vaikus, reikia taikyti aiškinimo ir demonstravimo metodus. Vaikams aiškinti

lakoniškai, paprastai ir suprantamai, akcentuojant pagrindinius judesio momentus, kurie leidžia šį

veiksmą atlikti. Pratimai turi būti suprantami šio amžiaus vaikams. Vaikai greitai pavargsta, bet ir greitai

pailsi po neilgos pauzės, todėl nereikia duoti daug pratimų. 6–10 metų vaikų judėjimo įgūdžiai formuojasi

lėčiau nei 11–14 metų, todėl ir pratimai ne visada atliekami taisyklingai. Sudėtingus pratimus vaikai

sunkiai išmoksta. Norint sėkmingai mokyti įvairių pratimų, reikėtų pratimus per pamoką kartoti 15–20

kartų, net iš tų pačių pradinių padėčių. Šiuos pratimus galima atlikti per 3–4 serijas po 5 kartojimus.

Jaunesniojo amžiaus vaikai labai mėgsta žaisti, fantazuoti, todėl ir daugelį pratimų reikia

organizuoti žaidimų forma. Tam tikro amžiaus mergaičių ir berniukų specifiniai ypatumai dar neryškūs,

todėl ir mokymo metodika gali nesiskirti.

44

4 . 1 . 2 .   V i d u r i n i s   m o k y k l i n i s

4 . 1 . 2 .   V i d u r i n i s   m o k y k l i n i s

4 . 1 . 2 .   V i d u r i n i s   m o k y k l i n i s

4 . 1 . 2 .   V i d u r i n i s   m o k y k l i n i s

4 . 1 . 2 .   V i d u r i n i s   m o k y k l i n i s

        a m þ i u s   ( 1 1–1 6  m e t ø )

        a m þ i u s   ( 1 1–1 6  m e t ø )

        a m þ i u s   ( 1 1–1 6  m e t ø )

        a m þ i u s   ( 1 1–1 6  m e t ø )

        a m þ i u s   ( 1 1–1 6  m e t ø )

Tai paauglystės periodas. Juo vaikų organizme vyksta ryškių morfologinių ir funkcinių pakitimų,

intensyviai vyksta lytinio brendimo procesas. Šiame amžiuje gimnastikos pamokų, treniruočių metu

toliau lavinamos fizinės ypatybės, stiprinamas organizmas, ugdomos moralinės, valios savybės,

sudaromi pagrindiniai judėjimo mokėjimo įgūdžiai. Mergaičių ir berniukų raida yra nevienoda.

Mergaitės šiuo periodu priauga svorio, jos fiziškai silpnesnės už berniukus. 13–14 metais raumenų

susitraukimo greitis pasiekia maksimumą. Šiame – paauglystės – amžiuje reikia lavinti dinaminę

jėgą, greitumą, judesių koordinaciją. Taip pat reikia lavinti lankstumą, nes po 12 metų vyksta toninis

raumenų pasipriešinimas tempimui. 11–13 metų vaikų judesio įgūdžiai formuojasi sparčiau nei 8–9

metų, todėl jie gali greičiau įvaldyti sudėtingus pratimus. Šio amžiaus vaikams taip pat būtinos

pauzės darant pratimus. Jie jau geba atlikti judesius prieš tai jų neparodžius.

Mokant naujų pratimų, taikomi aiškinimo ir demonstravimo metodai. Pagrindinis metodinis

nurodymas – tai laipsniškumo principo taikymas. Gimnastikos kurso programinę medžiagą mokiniai

gali mokytis dalimis. Jie turi išmokti ne tik lipimo technikos, bet ir nustatyti lipimo greitį. Šio amžiaus

mergaitės yra linkusios šokti. Šokis lavina liemens raumenis, tobulina širdies ir kraujagyslių,

kvėpavimo sistemas. Šiuo amžiaus periodu formuojami judesio įgūdžių ypatumai. Vidurinis mokyklinis

amžius sutampa su lytinio brendimo periodu, kuriam būdingas ūgio ir kūno svorio augimas. Staigus

kūno įsitempimas sukelia raumenų, sausgyslių, nervinių takų, kraujagyslių išsiplėtimą, taip pat

suaktyvėja sekrecijos liaukų veikla. Mokinių judesiai darosi nelabai tikslūs ir koordinuoti. Dažniausiai

šiuo amžiaus periodu pastebimi stuburo iškrypimai. Jų daugiausia pasitaiko mažai fiziškai

pasirengusiems, staigiai išaugusiems vaikams. Paaugliai berniukai stengiasi būti savarankiški, nori

greitai tapti stiprūs, drąsūs, stengiasi mėgdžioti suaugusiuosius, todėl dažnai pervertina savo jėgas.

Berniukai stengiasi greitai daryti pratimus, nekreipdami dėmesio į jų atlikimo techniką. Jei mokant

nesudėtingų pratimų mokėjimas formuojasi gana greitai, tai sudėtingesniems judesiams įvaldyti

reikia geriau išlavintų ypatybių, dėmesio, judėjimo patirties, ir tada išmokstama greičiau.

Reikia pažymėti, kad judesių funkcija greičiausiai vystosi 13–14 metais, todėl mokiniai gali

išmokti gana sudėtingų pratimų. Mokymo procese su paaugliais galima taikyti tuos pačius mokymo

metodus, kaip ir jaunesniojo amžiaus vaikams, tik fizinio krūvio normavimas turi būti individualus.

4. 1 . 3 .   V y r e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1 . 3 .   V y r e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1 . 3 .   V y r e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1 . 3 .   V y r e s n y s i s   m o k y k l i n i s

4. 1 . 3 .   V y r e s n y s i s   m o k y k l i n i s

       a m þ i u s   ( 1 6–1 8   m e t ø )

       a m þ i u s   ( 1 6–1 8   m e t ø )

       a m þ i u s   ( 1 6–1 8   m e t ø )

       a m þ i u s   ( 1 6–1 8   m e t ø )

       a m þ i u s   ( 1 6–1 8   m e t ø )

Šiuo periodu mokinių fizinis darbingumas išauga ir beveik pasiekia suaugusiųjų lygį. Palaipsniui

kūnas nustoja augti aukštyn, padidėja krūtinės ir pečių apimtis, intensyviai auga raumenynas. Širdies

ir kraujagyslių bei nervų sistemos stabilizuojasi. Didėja suinteresuotumas sudėtingais pratimais,

kurie reikalauja didesnės jėgos ir judesių koordinacijos.

Vyresniajame mokykliniame amžiuje yra tobulinamos fizinės ypatybės, vaikinai ir merginos

kryptingai ruošiami gyvenimui. Vienas iš skirtumų yra tas, kad per kūno kultūros pamokas mergaites

ir berniukus moko atskiri mokytojai. Berniukai mokomi įveikti natūralias ir dirbtines kliūtis, lipti virve,

įvairių pasikėlimų jėga į atremtį, akrobatikos pratimų bei jų junginių. Derėtų labiau lavinti jėgą,

koordinuotumą, ugdyti darbštumą. Daugumai šio amžiaus mergaičių padidėja viršsvoris. Jėga didėja

lėčiau nei kūno masė, todėl ir svarbu reguliariau lavinti jėgos ypatybę. Būtina lavinti pilvo, pečių

juostos, kojų raumenis. Tam rekomenduojama atlikti bendruosius pratimus su kimštais kamuoliais,

lazdomis, pratimus prie gimnastikos sienelės. Daugiau gali būti taikomi aerobikos pratimai. Taip pat

galima atlikti ir akrobatikos pratimų bei jų variantų koordinuotumui, lankstumui lavinti. Taikomi ir

įvairūs pusiausvyros pratimai.

4 . 2 .   G i m n a s t i k o s   p r a t i m ø

4 . 2 .   G i m n a s t i k o s   p r a t i m ø

4 . 2 .   G i m n a s t i k o s   p r a t i m ø

4 . 2 .   G i m n a s t i k o s   p r a t i m ø

4 . 2 .   G i m n a s t i k o s   p r a t i m ø

   p o v e i k i s   o r g a n i z m u i

   p o v e i k i s   o r g a n i z m u i

   p o v e i k i s   o r g a n i z m u i

   p o v e i k i s   o r g a n i z m u i

   p o v e i k i s   o r g a n i z m u i

Sportinė gimnastika yra gana efektyvi fizinio ugdymo priemonė harmoningai raidai. Gimnastikos

pratimai teigiamai veikia organizmą. Jie gerai lavina rankų, liemens, pečių juostos raumenis. Daugelis

pratimų turi taikomąjį pobūdį: tai kai kurie pasikėlimai ir persivertimai ant prietaisų, nušokimai.

Gimnastikos pratimai ugdo drąsą, ryžtingumą, gebėjimą orientuotis netikėtose situacijose. Jie lavina

koordinaciją, jėgą, lankstumą, ištvermę. Išlavintos šios ypatybės leidžia atlikti vis sudėtingesnius

pratimus. Gimnastikos pratybos taip pat teigiamai veikia vidaus organų veiklą. Yra žinoma, kad

netreniruoto žmogaus, patekusio į nepaprastą padėtį (horizontalės atžvilgiu), vidaus organai (širdis,

plaučiai, skrandis) pasislenka, ir todėl pablogėja darbingumas.

Sportinė gimnastika – gera praktikos priemonė, stabdanti organų pasislinkimą neįprastomis

žmogui padėtimis. Kartojant gimnastikos pratimus, organizmas vis mažiau ir mažiau reaguoja į

neįprastas žmogaus kūno padėtis. Aukštesnės kvalifikacijos gimnastų vidaus organai juda mažiau

45

negu netreniruotų žmonių. Kai kūno padėtis būna galva žemyn, viršugalvio diafragmos viršūnės

nusileidžia žemyn, ir tada ją slegia vidaus organai. Tuo metu netreniruotam žmogui kvėpavimas

pilvu sutrinka, o kvėpavimas krūtine pasunkėja. Būnant galva žemyn sumažėja krūtinės ląstos tūris,

tai palengvina iškvėpimą, bet būna sunkiau kvėpuoti. Gyvybinis plaučių tūris tuo metu sumažėja

beveik vienu litru. Treniruoti gimnastai būdami galva žemyn įkvepia gerokai giliau nei netreniruoti.

Tas pat pasakytina ir apie tūrį. Treniruotų gimnastų, atliekančių pratimus ant prietaisų, plaučių

ventiliacija

 visada normali, o netreniruotų vyksta sunkiai, labai įsitempia.

Atliekant pratimus ant prietaisų, kvėpavimas ir kraujotaka turi savų ypatumų. Jei kitų sporto

šakų sportininkų plaučių ventiliacija ir dujų apykaita darbo metu yra didesnė negu po jo, atliekant

gimnastikos pratimus yra atvirkščiai. Pavyzdžiui, Lingrado duomenimis, minutinė širdies apimtis,

kybant sulenktomis rankomis ant skersinio, siekia 11,3 litro, o po šio pratimo – 12,3 litro. Dujų

apykaita, šio autoriaus duomenimis, atliekant tą patį pratimą (deguonies įsiurbimas), sudaro 542

cm

3

, o po jo – 707 cm

3

. Bet to negalima pasakyti apie visus gimnastikos pratimus. Gimnasto, gerai

stovinčio ant rankų, plaučių ventiliacija, deguonies įsiurbimas ir minutinis tūris atlikus pratimą

mažesnis nei prieš jį atliekant. Treniruoti gimnastai sėkmingai derina judesio fazes su kvėpavimo

fazėmis. Kvėpavimas sulaikomas labai mažai. Kvėpavimo ritmas faktiškai nesutrinka, o deguonies

įsiskolinimas

 (tais atvejais, kai susidaro) greitai sugrįžta į pirminę būseną.

Gimnastikos pratimai teigiamai veikia kraujotakos ir širdies darbą. J. Egolinskio duomenimis,

atliekant pratimus ant prietaisų, keičiasi kraujospūdis. Atliekant prisitraukimus, kraujospūdis gali

pakilti iki 160–170 mm g.s., netreniruotam žmogui būnant galva žemyn pakyla spaudimas galvos

smegenyse, parausta veidas. Treniruojantis viskas pranyksta. Treniruotam gimnastui, patekusiam į

tokią padėtį, susiaurėja kapiliarai ir veidas neparausta. Atliekant gimnastikos pratimus, kraujagyslių

funkcija gerėja; susidaro sąlyginis refleksas, kuris reguliuoja kraujo paskirstymą keičiantis kūno

padėčiai. Atliekant įvairius plačios amplitudės apsisukimus, susietus su išcentrinių jėgų poveikiu,

taip pat vyksta kraujotakos pakitimai. Darant didžiuosius apsisukimus ant skersinio, išcentrinės

jėgos sukelia kraujo persiliejimus į kojas, ir jeigu kraujo reguliacija netobula, gali sumažėti galvos

smegenų aprūpinimas krauju. Treniruotiems gimnastams tai nesukelia sunkumų.

Taip pat reikia pažymėti teigiamą gimnastikos pratimų poveikį vestibiulinio aparato veiklai.

Kaip teigia J. Egolinskis, pratimai yra dirgiklis ir treniruojamasis veiksnys vestibiuliniam aparatui

tobulinti. Gimnastikos pratimai dirgina vestibiulinį aparatą ir sukelia vegetacinius bei somatinius

refleksus, kurie labiausiai pasireiškia nesportuojantiems žmonėms. Gimnastams jie pasireiškia labai

retai.

Užsiimantieji sportine gimnastika greičiau išmoksta įvairių kitų sporto šakų technikos elementų,

įgyja buitinio gyvenimo įgūdžių. Tai paaiškinama tuo, kad per gimnastikos pratybas išmokstama

daug įvairių judesių. Treniruotės padeda įveikti baimės jausmą, ugdo ryžtingumą.

4 . 3 .   G i m n a s t i k o s   p a m o k a

4 . 3 .   G i m n a s t i k o s   p a m o k a

4 . 3 .   G i m n a s t i k o s   p a m o k a

4 . 3 .   G i m n a s t i k o s   p a m o k a

4 . 3 .   G i m n a s t i k o s   p a m o k a

Planuojant gimnastikos pamokas, remiamasi bendrąja kūno kultūros pamokų metodika, tačiau

atsižvelgiama ir į gimnastikos pamokoms būdingus ypatumus. Antai gerokai daugiau laiko skiriama

(pagal tos klasės mokomąją programą) rikiuotės pratimams. Jie dažniau negu per lengvosios ar

sporto žaidimų pamokas atliekami, laikantis gimnastikos terminologijos, komandų. Tačiau tai

nereiškia, jog per visas gimnastikos pamokas mokiniams reikia persirikiuoti, pradėti ir baigti pratimus

tik pagal griežtas komandas. Čia itin svarbu atsižvelgti į psichikos ypatumus, judėjimo ir kitus poreikius.

Paprastai pradinukams dar įdomu atlikti rikiuotės pratimus, o kitų klasių mokiniai jų nemėgsta. Be

abejo, reikia išmokyti įvairių rikiuotės formų, persirikiavimų, tačiau tai galima daryti ir žaidimų forma,

taikyti lenktyniavimo elementus arba ugdytinius išrikiuoti kitu būdu, kitoje salės vietoje ar kitaip

paįvairinant.

Taigi kai mokomasi naujų rikiuotės pratimų arba jie kartojami (įtvirtinami), derėtų laikytis

gimnastikos pratimų terminologijos. Svarbu, kad pamoka būtų įvairi, žadintų mokinių domėjimąsi,

nebūtų per sunki.

Kita esminė gimnastikos pamokų skirtybė yra prietaisų naudojimas. Sudėtingiausi pratimai ir

jų junginiai ant skersinio, lygiagrečių, ožio turi būti atliekami saugant. Turi būti tinkamai paruošti

prietaisai, tvarkingai sudėti paklotai. Vienu metu naudojami vienas ar du prietaisai. Be to, kad

išvengtume mokinių grūsties prie prietaiso, eilėje laukiantiems galima duoti papildomų tiek grupinių,

tiek individualių užduočių. Jas atlikę, berniukai ar mergaitės eina daryti pagrindinio pratimo. Kitas

pavyzdys. Klasė pagal pajėgumą, pačių pageidavimą ar kitaip suskirstoma į 4–5 grupeles po 3–4

mokinius ir visi 2–3 minutes vykdo savo užduotis. Po mokytojo ar stebinčio pamoką mokinio signalo

nurodyta tvarka keičiasi vietomis. Taip organizuojant mankštinimąsi, didėja jo intensyvumas ir

efektyvumas, nelieka laiko nuobodžiauti, išdykauti.

Sudarant mokomąsias užduotis, svarbu jas suplanuoti taip, kad pagrindinis pratimas ant

prietaiso būtų daromas tada, kai raumenys dar nepavargę, pvz., po didelio rankų raumenų apkrovimo

prie gimnastikos sienelės netikslinga vienuoliktokui bandyti pasikelti į atremtį ant skersinio arba

pasikelti persiverčiant į atremtį mostu, ir panašiai. Todėl geriau akrobatikos elementus kaitalioti su

pratimais ant prietaisų, įvadinius su pagrindiniais. Tada mažiau įskausta raumenys, geriau išmokstama,

o svarbiausia – išvengiama traumų ir nusivylimo savo fiziniu pasirengimu.

46

Gimnastikos pamokos yra pagrindinis judesių grožio ir grakštumo šaltinis, judesių kultūros

mokykla, ypač pradinukams ir paaugliams. Mat jie lytinio brendimo periodu itin skausmingai išgyvena

gamtos lemtą judesių koordinacijos prastėjimą. O mokytojo atidžiai globojami, nelenktyniaudami,

laipsniškai ir nesunkiai gali sėkmingai mokytis įvairių judesių.

Per pamokas turėtume dėti daug pastangų taisyklingai mokinių laikysenai ugdyti, jų normaliam

raumenynui formuoti. Pirma, mokyklos programoje tam specialiai skirti laikysenos ugdymo pratimai.

Antra, šia linkme patogiau kreipti ir aptariamų pamokų metodiką. Štai, atliekant ne tik laikysenos

pratimus, reikalaujama pasitempti, siekti grakščių judesių, juos derinti su kvėpavimu. Be to, taikant

atletinės gimnastikos ir aerobikos elementus, galima kryptingiau lavinti mokinių koordinaciją ir

perspektyviausias bei atsiliekančias fizines ypatybes, siekti jų darnos veiksmingiau negu per

lengvosios atletikos ar sporto žaidimų pamokas.

Stengiamasi kuo daugiau individualizuoti mokymo procesą. Pavyzdžiui, visos penktokės keletą

kartų atlieka kūlvirstį pirmyn. Po to mokytojas, atsižvelgdamas į mergaičių lygį, skirsto jas į grupeles,

poras arba skiria individualių užduočių pagal tai, ko kas nemoka: vienoms pratimas lengvinamas,

kitoms sunkinamas. Mokinės viena kitai padeda, saugo. Arba dešimtokėms siūloma pačioms sudaryti

savo grakštumą, temperamentą atitinkantį akrobatikos arba pratimų ant lygiagrečių junginį. Dabar

per pamokas siekiama kuo daugiau atsižvelgti į kiekvieno ugdytinio išmokimo lygį, jo pomėgius bei

gebėjimus. Didėja individualios, o ne grupinės veiklos trukmė. Taip kreipiant fizinio ugdymo procesą,

labiau įprasminama mankštinimosi metodika, geriau suvokiami ir įvaldomi jos praktiniai pagrindai.

Gimnastikos, kaip ir kitose kūno kultūros pamokose, mokomasi ne tik pratimų technikos, bet ir

lavinamos fizinės moksleivių ypatybės. Kuo aukštesnė klasė, tuo daugiau laiko skiriama fizinėms

ypatybėms lavinti. Pavyzdžiui, atskiruose pamokų cikluose net pusė pagrindinės gimnastikos pamokos

laiko skiriama lavinti pradinukų fizines ypatybes. Kai kada tam galima skirti net 60–70 proc. pagrindinės

pamokos laiko. Toks mokymo ir lavinimo santykis dažnas per aukštesniųjų klasių gimnastikos ir kitas

kūno kultūros pamokas.

Fizinės pratimų ypatybės gali būti lavinamos iš karto po pramankštos (kai lavinama ne ištvermė

arba po to nenumatyta mokytis sudėtingų pratimų), pamokos viduryje (tada lengviau ir greičiau

sureguliuoti organizmo funkcijas) arba pagrindinės pamokos dalies pabaigoje. Lavinimo vieta

pamokos struktūroje turi būti pagrįsta mokinių lyties, amžiaus, fizinės būklės ypatumais, mokymo ir

lavinimo logika. Kuo vyresni mokiniai, tuo lavinamasis procesas daugiau individualizuojamas,

stengiamasi išlyginti atsilikimą.

Įsidėmėtina, jog V–XII klasių mokiniams pratimų mokymo ir fizinių ypatybių lavinimo požiūriu

gerokai rezultatyvesnės yra ne kombinuotosios (gimnastikos ir sporto žaidimų ar kiti junginiai), o

dalykinės gimnastikos pamokos. Jau pradinukams rekomenduojama vesti daugiau dalykinių, o ne

kombinuotųjų pamokų. Metodiškai pagrįstos gimnastikos pamokos mokiniams būna įdomios ir

naudingos.

4 . 4 .   B e n d r o s  þ i n i o s   a p i e   r i k i u o t æ

Žmonių išdėstymas atitinkama, iš anksto nustatyta tvarka vadinamas rikiuote. Rikiuotės pratimai

padeda organizuoti mokinius per kūno kultūros pamoką, ugdo drausmingumą, lavina dėmesį, padeda