Faculty of philology department of english philology viktorija mi
Download 0.71 Mb. Pdf ko'rish
|
- Bu sahifa navigatsiya:
- SUMMARY
life is a journey, time is a journey, and art is a journey. Adhering to several critics’ opinions, I
grounded my choice of metaphors by analyzing them one by one. 10. The present research has demonstrated that in “To the Lighthouse”, Virginia Woolf attempted to structure her novel on the basis of time in the mind rather that time measured by clocks because conventional treatment of time did not reflect the way time influences and alters people’s behaviour, feelings, and experiences. The study extended the existing knowledge of the psychological background, the transitivity and variability of time issues, and of the specific features the modern narrative in the novel. Further studies of the representation of time and space alterations in modernist fiction cloud be productive in exploring the influence of time and space dimensions in modernist literature, while investigating the thematic core, the structure and meaning of its discourse with the focus on the Psychoanalysis underlying the interpretation of human relationships and their representation in literary works. 93 SUMMARY Šio darbo tikslas buvo ištirti visiškai naują požiūrį į laiko, laikinumo ir erdvės sampratą modernistinėje literatūroje bei analizuoti gamtinio, konceptualiojo, ir literatūrinio laiko kaitą dėl deiktinio centro ypatybių. Analizei buvo pasirinktas Virdžinijos Vulf moderinistinis romanas „Į švyturį“, kuriame atsispindi modernistinis požiūris į žmogų ir jį supančią tikrovę. Kurdama savo veikėjų paveikslus, rašytoja įtaigiai atskleidė ir parodė, kad žmogaus gyvenimą pirmiausia lemia ne išorinė aplinka, bet mintyse, pasąmonėje vykstantys virsmai, kutrių fizinę išraišką parodo konkretūs veiksmai ir poelgiai. Modernizmo žmogus parodomas kaip praradęs tradicines pasaulio suvokimo atramas, likęs akistatoje su savo intymiausias patyrimais, išgyvenantis savo būtį kaip izoliuotą, atskirtą nuo viso pasaulio, pasimetusią tarp fantazijos ir realybės. Savo tyrimu siekiau įrodyti, kad Virdžinijos Vulf veikėjai analizuojamame romane save iškelia kaip esminį būties centrą ir didžiausią vertybę, nepavaldžią laiko ir erdvės matmenims, bet tuo pačiu metu susiduria su savo sudėtingu ribotu vidiniu pasauliu – suskilusiu, nuolat kintančiu, klaidinančiu, susidedančiu iš subjektyvių greit kintančių patirties fragmentų. Romane autorė atskleidė ir modernistinio naratyvo ypatumus - jos rašymo stilių galima laiktyi savita kalbine revoliucija, kuri padėjo atskleisti giliausius veikėjų sąmonės klodus pritaikant sąmonės srauto techniką bei vidinius monologus. Šiame kūrinyje nebėra nuoseklaus siužeto bei vientisų charakterių, o pagrindiniu vaizdavimo objektu ir pasakotoju tampa žmogaus sąmonė, valdoma tiek jausmų, tiek proto galių. Pagrindinis metodas, taikytas tyrimo metu, buvo giluminė turinio analizė. Tyrime buvo bandoma analizuoti romaną iš dar netyrinėtų pozicijų, laiko ir erdvės žiūros taško, kuris suponavo kompleksinius analizės metodus, apimančiuis diskursinius, literatūrinius ir kalbos flosofijos kriterijus. Tyrimas remiasi ir naujausiomis literatūros teorijomis, kurios papildė, o kartais ir iš esmės pakeitė požiūrį į literatūros kritikas. Darbe buvo remiamasi keliomis literatūros teorijomis: Formalizmu, Naujuoju Kriticizmu, Psichoanalize bei Naratologijos teorija, nes tik jų dermė gali užtikrinti gilesnę kūrinio interpretaciją. Mano tyrimas parodė, kad romane „Į švyturį“ Virdžinija Vulf rėmėsi ne laikrodiniu laiku, bet vidinio, žmogaus sąmonėje egzistuojančio laiko sąvoka, nes tradicinis fiziškai išmatuojamas laikas buvo pernelyg vienpusiškas ir neatitiko lūkesčių šios rašytojos, kuri tikėjo, kad literatūros kūrinys turėtų tikroviškai atspindėti, kaip laikas veikia žmogų bei keičia jo gyvenimą. Iš tiesų, atliekant šį tyrimą paaiškėjo, jog romane įtaigiai atskleidžiamos naujos, iki tol neaptartos laiko ir erdvės sąvokų savybės, kurias rašytoja meistriškai pritaikė savo veikėjų vidiniam pasauliui, kintančiam pagal nematomą laikrodį, pavaizduoti. Romane laikas ir erdvė pateikiami subjektyviai, fragmentiškai, o dažnai - simboliškai ir filosofiškai. Iš tiesų, galima visą šį romaną suvokti ir interpretuoti tarsi vieną konceptualiąją metaforą: jo struktūra tarsi atspindi viso žmogaus gyvenimo 94 laikotarpius ir juose įgyjamą savitą patirtį. Romane visi įvykiai turi dviplanę vaizdo struktūrą: jie aprašo įprastus įvykius veikėjų gyvenime ( susitikimus, pokalbius, keliones, kasdienę veiklą) ir drauge tarsi nejučia pakylėja veikėjus į aukštesnį, metafizinį bei simbolinį, suvokimo bei veikimo lygmenį, kur jų žmogiška tikrovės pasalio samprata praplečiama ir papildoma iliuziojomis, sapnais, vizijomis bei kitais pasąmonės vaizdiniaias, atskleidžiančiais tikruosius veikėjų elgesio ar kalbėsenos motyvus ir paslėptus ketinimus. Galima drąsiai teigti, kad šioje knygoje rašytoja siekė priartėti prie giluminės laiko ir erdvės sąvokų prasmės ir parodyti, kaip savitai, asmeniškai ir įdomiai kiekvienas žmogus suvokia jį supančią realybę.Laikas ir erdvė romane - ne tik abstraktūs konteksto elementai, bet ir estetiniai filosofiniai faktoriai, darantys didžiulę įtaką vaizduojamų veikėjų mintims, planams ir elgesiui. Šis tyrimas praplėtė jau turimas žinias apie laiko sąvokos prigimtį ir savybes bei jos pritaikymą šiuolaikinės literatūros kūriniuose. Daug dėmesio skiriama ir modernistinio naratyvo savybėms aptarti vertinant viską iš erdvinės ir laiko perspektyvos. Iš tiesų šiame tyrime buvo išnagrinėta tik nedidelė dalis klausimų, susijusių su laiko ir erdvės esmėkaita tradicinės bei modernistinės literatūros darbuose. Reikėtų atlikti daugiau išsamių tyrimų bei skatinti studijas, kuriose būtų toliau domimasi laiko ir erdvės sampratos ypatumais bei jų svarba naujoviškame šiuolaikiniame naratyve, kur sąmoningai pažeidžiamas linijiškumo ir nuoseklumo principas siekiant atskleisti vidinio žmogaus pasaulio daugialypiškumą ir savitumą. |
Ma'lumotlar bazasi mualliflik huquqi bilan himoyalangan ©fayllar.org 2024
ma'muriyatiga murojaat qiling
ma'muriyatiga murojaat qiling