Faculty of philology department of english philology viktorija mi

life is a journey, time is a journey, and art is a journey. Adhering to several critics’ opinions, I 
grounded my choice of metaphors by analyzing them one by one. 
10. The present research has demonstrated that in “To the Lighthouse”, Virginia Woolf 
attempted to structure her novel on the basis of time in the mind rather that time measured by clocks 
because conventional treatment of time did not reflect the way time influences and alters people’s 
behaviour, feelings, and experiences. The study extended the existing knowledge of the 
psychological background, the transitivity and variability of time issues, and of the specific features 
the modern narrative in the novel. Further studies of the representation of time and space alterations 
in modernist fiction cloud be productive in exploring the influence of time and space dimensions in 
modernist literature, while investigating the thematic core, the structure and meaning of its 
discourse with the focus on the Psychoanalysis underlying the interpretation of human relationships 
and their representation in literary works.

---

93 
SUMMARY 
 
Šio darbo tikslas buvo ištirti visiškai naują požiūrį į laiko, laikinumo ir erdvės sampratą 
modernistinėje literatūroje bei analizuoti gamtinio, konceptualiojo, ir literatūrinio laiko kaitą dėl 
deiktinio centro ypatybių. Analizei buvo pasirinktas Virdžinijos Vulf moderinistinis romanas „Į 
švyturį“, kuriame atsispindi modernistinis požiūris į žmogų ir jį supančią tikrovę. Kurdama savo 
veikėjų paveikslus, rašytoja įtaigiai atskleidė ir parodė, kad žmogaus gyvenimą pirmiausia lemia ne 
išorinė aplinka, bet mintyse, pasąmonėje vykstantys virsmai, kutrių fizinę išraišką parodo konkretūs 
veiksmai ir poelgiai. Modernizmo žmogus parodomas kaip praradęs tradicines pasaulio suvokimo 
atramas, likęs akistatoje su savo intymiausias patyrimais, išgyvenantis savo būtį kaip izoliuotą, 
atskirtą nuo viso pasaulio, pasimetusią tarp fantazijos ir realybės. Savo tyrimu siekiau įrodyti, kad 
Virdžinijos Vulf veikėjai analizuojamame romane save iškelia kaip esminį būties centrą ir 
didžiausią vertybę, nepavaldžią laiko ir erdvės matmenims, bet tuo pačiu metu susiduria su savo 
sudėtingu ribotu vidiniu pasauliu – suskilusiu, nuolat kintančiu, klaidinančiu, susidedančiu iš 
subjektyvių greit kintančių patirties fragmentų. Romane autorė atskleidė ir modernistinio naratyvo 
ypatumus - jos rašymo stilių galima laiktyi savita kalbine revoliucija, kuri padėjo atskleisti 
giliausius veikėjų sąmonės klodus pritaikant sąmonės srauto techniką bei vidinius monologus. 
Šiame kūrinyje nebėra nuoseklaus siužeto bei vientisų charakterių, o pagrindiniu vaizdavimo 
objektu ir pasakotoju tampa žmogaus sąmonė, valdoma tiek jausmų, tiek proto galių. Pagrindinis 
metodas, taikytas tyrimo metu, buvo giluminė turinio analizė. Tyrime buvo bandoma analizuoti 
romaną iš dar netyrinėtų pozicijų, laiko ir erdvės žiūros taško, kuris suponavo kompleksinius 
analizės metodus, apimančiuis diskursinius, literatūrinius ir kalbos flosofijos kriterijus. Tyrimas 
remiasi ir naujausiomis literatūros teorijomis, kurios papildė, o kartais ir iš esmės pakeitė požiūrį į 
literatūros kritikas. Darbe buvo remiamasi keliomis literatūros teorijomis: Formalizmu, Naujuoju 
Kriticizmu, Psichoanalize bei Naratologijos teorija, nes tik jų dermė gali užtikrinti gilesnę kūrinio 
interpretaciją. Mano tyrimas parodė, kad romane „Į švyturį“ Virdžinija Vulf rėmėsi ne laikrodiniu 
laiku, bet vidinio, žmogaus sąmonėje egzistuojančio laiko sąvoka, nes tradicinis fiziškai 
išmatuojamas laikas buvo pernelyg vienpusiškas ir neatitiko lūkesčių šios rašytojos, kuri tikėjo, kad 
literatūros kūrinys turėtų tikroviškai atspindėti, kaip laikas veikia žmogų bei keičia jo gyvenimą. Iš 
tiesų, atliekant šį tyrimą paaiškėjo, jog romane įtaigiai atskleidžiamos naujos, iki tol neaptartos 
laiko ir erdvės sąvokų savybės, kurias rašytoja meistriškai pritaikė savo veikėjų vidiniam pasauliui, 
kintančiam pagal nematomą laikrodį, pavaizduoti. Romane laikas ir erdvė pateikiami subjektyviai, 
fragmentiškai, o dažnai - simboliškai ir filosofiškai. Iš tiesų, galima visą šį romaną suvokti ir 
interpretuoti tarsi vieną konceptualiąją metaforą: jo struktūra tarsi atspindi viso žmogaus gyvenimo 

---

94 
laikotarpius ir juose įgyjamą savitą patirtį. Romane visi įvykiai turi dviplanę vaizdo struktūrą: jie 
aprašo įprastus įvykius veikėjų gyvenime ( susitikimus, pokalbius, keliones, kasdienę veiklą) ir 
drauge tarsi nejučia pakylėja veikėjus į aukštesnį, metafizinį bei simbolinį, suvokimo bei veikimo 
lygmenį, kur jų žmogiška tikrovės pasalio samprata praplečiama ir papildoma iliuziojomis, sapnais, 
vizijomis bei kitais pasąmonės vaizdiniaias, atskleidžiančiais tikruosius veikėjų elgesio ar 
kalbėsenos motyvus ir paslėptus ketinimus. Galima drąsiai teigti, kad šioje knygoje rašytoja siekė 
priartėti prie giluminės laiko ir erdvės sąvokų prasmės ir parodyti, kaip savitai, asmeniškai ir 
įdomiai kiekvienas žmogus suvokia jį supančią realybę.Laikas ir erdvė romane - ne tik abstraktūs 
konteksto elementai, bet ir estetiniai filosofiniai faktoriai, darantys didžiulę įtaką vaizduojamų 
veikėjų mintims, planams ir elgesiui. Šis tyrimas praplėtė jau turimas žinias apie laiko sąvokos 
prigimtį ir savybes bei jos pritaikymą šiuolaikinės literatūros kūriniuose. Daug dėmesio skiriama ir 
modernistinio naratyvo savybėms aptarti vertinant viską iš erdvinės ir laiko perspektyvos. Iš tiesų 
šiame tyrime buvo išnagrinėta tik nedidelė dalis klausimų, susijusių su laiko ir erdvės esmėkaita 
tradicinės bei modernistinės literatūros darbuose. Reikėtų atlikti daugiau išsamių tyrimų bei skatinti 
studijas, kuriose būtų toliau domimasi laiko ir erdvės sampratos ypatumais bei jų svarba 
naujoviškame šiuolaikiniame naratyve, kur sąmoningai pažeidžiamas linijiškumo ir nuoseklumo 
principas siekiant atskleisti vidinio žmogaus pasaulio daugialypiškumą ir savitumą.

---

95